| EN | RUS |    
     
  Meniu  
    Naujienos
    Apie veislę
    Mūsų šunys
    Parodos
    Šuniukai
    Galerija
    Straipsniai
    Nuorodos
    Kontaktai
Foto

Author: Mindaugas

 
     
 
     
  Straipsniai : Straipsnis iš "Didžiojo šuns"   Jevgenija |4 February 2010 | Žiūrėjo: 3486  
Basetas: trumpakojis, ilgaausis atkaklūnas


Živilė Povilaitienė
Medikė iš Kauno, tarptautinės kategorijos teisėja, Lietuvos
kinologijos metodikos sąjungos prezidentė



Kapai. Egipto piramidėse tamsa, mirtina tyla ir sustojęs laikas. Beni Hasano (2200-2000 m.pr.Kristų) kapo freskoje, be kitų personažų, yra ir keletas šunų, tarp jų – mažas trumpakojis šuo. Legenda byloja, kad jis – faraono numylėtinis. Asirijos ir Egipto pergamentuose taip pat matyti žemaūgių keturkojų, dažniausiai lydinčių vaikus. Drąsu teigti, kad jie – dabartinių trumpakojų tolimi protėviai, bet istoriniai faktai liudija, jog šie šunys egzistuoja tūkstantmečius.
Senovės romėnai laikė žemaūgį terjerą, o galų ir germanų kraštuose veisėsi ypatinga uosle garsėję trumpakojai skalikai (canis sagacen).

Bas- prancūziškai žemas

Ardėnų kalnuose benediktinų vienuolyne šv. Hubertas (656 -727m.) veisė medžioklinius šunis. Sekmadieniais, aidint rago garsams, su jais medžiodavo. Šv. Huberto šunys garsėjo visoje Prancūzijoje, jų gyslomis tekėjo ir kryžiuočių iš Mažosios Azijos atgabentų šunų kraujas. Kaip rašė žinomas šunų metraštininkas George Turberville kronikoje “Art of Veneriei” (1576m.), “Šv. Huberto šunys masyvūs, žemi, įvairių kailio spalvų, trumpomis kojomis ir pasižymintys nuostabia uosle”. Tais pačiais metais Johannes Cajus “Of Englisch Dogges” liudija apie skirtingus šunis, kuriuos vienija bendra savybė – kabančios ausys ir raukšlėta galvos oda.
Dėl savo originalios išvaizdos šv. Huberto šunys paplito karalių ir bajorų dvaruose.
Prancūzijoje ir Belgijoje basetais vadinti visi skalikai, žemesni kaip 41cm., žodis bas reiškia “žemas”.
17 -18 a. basetai medžiojo zuikius. To meto šunys buvo ir dideli, ir maži, ir margi, ir vienspalviai, ir kreivakojai, ir tiesiakojai, įvairios kailio struktūros. Vos ne kiekvienas rajonas turėjo savo basetų porūšį. Prancūzijos valstiečiai naudodamiesi puikia šunų uosle, rinko triufelius. Basetai pakeitė spanielius – prie antkaklio jiems pririšdavo varpelį, kas mažaūgis šuo nedingtų brūzgynuose ir švendrynuose. Šie šunys ne tik surasdavo paukščius, bet apmokyti atnešdavo sužeistas antis. Varyti žvėrį mokėjo net jauni šuniukai. Ieškodami pėdsakų negaišo laiko – juk nosis taip arti žemės…
Varydami stambų žvėrį, basetai laikosi per atstumą, o šis, išvydęs juokingą lojantį padarą, net nemano sprukti. Kartaisžverys bando nubaidyti įkyrų keistą persekiotoją, bet medžioklė neišsiplečia į platumas.
Veliau Prancūzijoje basetai buvo skirstomi pagal savo priekines galūnes: tiesiakojai, kreivakojai ir tarpiniai.
Iki praėjusio amžiaus vidurio basetų veisimu niekas rimtai neužsiėmė, kol jais nesusidomėjo grafas Lekute ir ponas Lan’as. Grafas Lekute mėgo tiesiakojus arba šiek tiek kreivomis kojomis basetus, o Lan’as – masyvius, stambius, kreivakojus, didelėmis galvomis ir ilgaausius.

Kelionė į Didžiąją Britaniją…

Anglijoje abieju tipų basetai pasirodė 1863 metais – buvo sukurta šiuo metu geriausiai žinoma anglų veislė Basset Hound. Tačiau yra nenugynčijamų žinių, jog basetai gyveno Anglijoje daug ankščiau nei skelbia oficiali veislės atsiradimo data. Viljamas Šekspyras 1598m. nemirtingame “Vasarvidžio nakties sapne” rašė:

"Taip pat ir mano šunys - Spartos veislės -
Taip pat rusvi, atkištalūpiais žabtais.
Ilgom ausim jie krečia ryto rasą.
Pagurkliai tartum jaučių, lenktos kojos;
Jie nelabai greiti, bet gerklės darnios -
Tarytumei varpai skirtingo tembro.
Ragai už juos darniau dar neaidėjo
Nei Kretoj, nei Tesalijoj, nei Spartoj."


Pirmuosius basetus anglai gavo dovanu iš prancūzų. Šią porelę Lordas Galway vadino Basset ir Belle – jie tapo įžymiojo basseto Bellman‘o tėvais. Šiuos šunis ėmėsi aktyviai veisti du žinomi medžiotojai – Everettas Millais bei Krehl. Everettas įsigijo Modelą, o vėliau dar 20 Lekute basetų. Žinomiausi Fino ir Termino. Termino buvo gražesnis, turėjo ilgas ausis, tipišką veislės išvaizdą, buvo gelsvai margas.Iš Lano basetų Anglijoje žinomiausias buvo Romano. Anglai ne tik sumaišė Lano ir Lekute basetus, bet dar įliejo jiems biglių ir bladhaundų kraujo, panaudoję garsųjį bladhaundą čempioną Kromvelį.

Amerikiečių basetai

Amerikietčių basetai - lyg tarpinis variantas tarp smulkių prancūzų ir masyvių anglų šunų.
Amerikoje basetai išpopuliarėjo 1940-1950 metais, kai garsusis roko karalius Elvis Presleis dainavo populiarią dainą „Tu tik skalikas“.
Basetus laikė Sara Bernar, jos tarnai šunis nešiojo į trečią aukštą. JAV prezidentas Džordžas Vašingtonas taip pat turėjo keletą šios veislės šunų.
Sėkmingą karjerą šie šunys padarė ir rėklamos srityje. 1950 metais garsi avalynės firma Wolverine suproektavo minkštus ir patogius batus, bet gamintojas vis laužė galvas, kaip sėkmingai išreklamuoti vykusį apavą. Sprendimas atėjo netikėtai: vienas iš firmos administratorių apsilankė pas draugą, tuo metu auginusį basetų šuniukus. Šunyčiai kiauksėdami apspito svečią ir neleido bičiuliams ramiai pasišnekėti. „Hush, pupies!“ (“Ša, šuniukai!”) – neapsikentė šeimininkas. Tą pačią minutę gimė idėja pavadinti šį apavą „Hush Puppies“ ir reklamuoti jį su basėtu.
Batai įgijo neregėtą populiarumą – juos dėvi Sharon Stone, Jack Nicholson, David Bowie ir kitos garsenybės.

Vytautas Kernagis apie savo basetą
(ištrauka iš Daivos Karpavičiūtės strp. „Duok leteną, bičiuli!“, Laima, 1999 Nr.3):
“Basetai - žmonės su charakteriu: jeigu nusprendė, kad neis namo, tai neis. Išties kojas, padrieks ausis ir neis… Mūsiškis kvailų kaprizų nerodo. Iš tikrųjų net jo laikysenoje yra karališko orumo. Suprantama, prisileidžia jis ne kiekvieną. Jeigu jau prieina prie žmogaus, tai ne šiaip sau: “Šuniukas pribėgo!”. Tai – pripažinimas ir įvertinimas. Be to, šis basetas beprotiškai artistiškas.
Jis tikras individualistas, elgiasi labai oriai, nezuja ir nestraksi be reikalo. Ir dar ta snukio išraiška! Būtent dėl išraiškingos baseto povyzos žmonės jį myli ir daug atleidžia. Užkluptam slogios nuotaikos tereikia pažvelgti į jo mąslų snukį ir aiškiai pamatysi, kad kai bloga tau, dar blogiau yra jam” – sako Vytautas Kernagis.

Žurnalas “Didysis šuo”, 2000 Nr.1 (19)
     
     
     
Į viršų
 
   
   
Copyright by www.basset-hound.lt  
Įvertinkite šią svetainę Surask.lt sistemoje
created&designed by www.bloodhound.lt